Vis kitos vietos

Vis kitos vietos- sunkiai identifikuojamos, neapibrėžtos, apleistos, neužimtos erdvės – ką Deleuze apibrėžė kaip bet-kokias-erdves. Tai erdvės, kuriose neįmanoma nustatyti tikslaus laiko momento. Nutapytų erdvių vaizdiniai veikia kaip laiko santykių ansamblis, kurie neįžvelgiami kasdieniame suvokime, bet matomi drobėse. Vaizdiniai paverčia tuos laiko santykius, kurių negalima redukuoti į dabartį, jusliškai suvokiamus ir matomus. Vaizdinio- laiko kine bet-kokiose-erdvėse atsiveria personažų vidinis, mentalinis pasaulis, emociniai pakilimai, mentaliniai lūžiai, jie patys, būdami inertiški, veikia tarsi stebėtojai. Paveiksluose nėra žmonių figūrų, o veikėju tampa žiūrovas, stebintis erdvę. Kadangi vaizdinio-laiko kinas nėra pajungtas judesiui, o atvirkščiai – sensomotorinės situacijos yra pajungtos laikui. Kamera nesekioja paskui veikėjų judesius, bet pajungia bet-kokia-erdvę minties funkcijai.

Mus tarsi veikia nerimo, įtampos jutimas, kuriam suteikdami kalbinę reikšmę galėtume pavadinti ilgesiu. Subjekto ilgesiu. Tas subjektas nežinia kuriuo laiko momentų paliko erdvę, prieš 50 20 metų, 3 metus ar prieš kelias valandas. Mes su juo prasilenkėme, bet, žvelgdami į paveikslą, pasineriame į tą būtojo laiko momentą, kuriame galėjome jį sutikti ir būti kartu, nepaisant skaitinio laiko skirtumo. Vis-kitose-vietose mes ieškome to, ko ilgimės.

VVJ meno galerija, 2018m.

https://www.7md.lt/daile/2018-05-11/Godos-Lukaites-paroda-Vis-kitos-vietos-VVJMG